tėtaitis

tėtáitis sm. (1) 1. R, MŽ, KII285, KŽ malon. tėtas, tėtė: Ji (Martyno Jankaus duktė) rūpinos tėtáičiu Vlkš. Ką gi tavo tėtaitis seikėjo? BsPI93. Geras žmogus buvo mano tėtáitis Rg. Tau, tėtáit garbings, pirmykščios tavo lėlaitės daug dyvų bei daug neregėtų štukų padarė K.Donel. 2. BzF188, KŽ senolis, protėvis: O Rambynas, kur dievaičiai ant viršaus stovėjo, pirm senovės mūsų tėtaičiai poterius kalbėjo prš.